Papasakosiu aš jums paprastą istoriją apie paprasto ančiuko (pavadinkime jį GU) kelią į šviesų švietimo rytojų. Gimė ančiukas paprasčiausioje ančiukų šeimoje, tėtis antinas darbuodavosi žvejyboje, mama antis daugiausia dirbo namie. Gu, kaip ir priklausė tvarkingam jaunam ančiukui, laiku pradėjo eiti į antinų viduriniąją mokyklą. Mokėsi gan stropiai, žinoma, retkarčiais nukrypuodavo su moksladraugiais pasipliuškenti uždraustojoje pelkėje. Mokykloje kaip ir kiekvienoje vidurinėje antinų mokykloje mokytojai buvo rūstūs antinai, visada nepatenkinti jei kas atrodo, kvepia, ar tiesiog plaukia kitaip.. Griežtai prižiūrėdavo, kad geltonas pakaušis visiems blizgėtų vienodai. Žinoma ne visai visi, keletas tikrai stropiai mėgino Gu parodyti, kur slypi džiaugsmas ar kaip rasti laimę ir pažinti meilę. Tačiau jų buvo tiek mažai, kad iš jų ančiukas beveik nieko taip ir nesužinojo, kas yra gyvenimas, džiaugsmas, laimė. Užtat gerai žinojo tai, ką kartojo visi rūstieji mokytojai, tėvai antinai bei seneliai. “Mokykis, mokykis ir dar kartą mokykis, Gu, nes be mokslo neturėsi ateities, pinigų, laimės - ravėsi piktžoles ežero pakrantėse ir nieko daugiau”.

Gu galvojo ir galvojo apie tai, ką sakydavo aplinkiniai, ir niekaip nesuprasdavo, ar laimę reikia pirkti varlių parduotuvėje kartu su žaliosiomis daržovėmis, ar ją jam įteiks, kai jis pabaigs antinų viduriniąją ir sėkmingai užbaigs aukštesnės pakopos mokslus. Tačiau žinojo viena - kad jam šildavo po plunksnomis kai su draugais žaisdavo figūrinį plaukimą ar plaukiodavo po dar neatrastas pelkes. Slinko dienos, metai.. Gu išlaikė vidurinės baigimo visuotinius patikrinimo egzaminus, ir jau mėgino įkvėpti plačiau ir truputį atsipūsti pailsėti, pakeliauti, pažinti daugiau save, nuveikti ką nors gero, gražaus, tačiau tėvai antinai jį labai spaudė, kad jis kuo greičiau atiduotų savo mokymosi rezultatus vėžlių automatizuotai skaičiavimo komisijai, kuri turėjo nuspręsti kur geriausia toliau mokytis Gu. Gu jautė tokį stiprų aplinkinių spaudimą ir nesupratingumą, kad net dažnai sunku darydavosi įkvėpti - lyg burbule jį spaustų, todėl, iš pradžių dar pamėginęs pasipriešinti, visgi galiausiai pasidavė… niekas taip ir nesuprato, kad Gu nenori vėl kristi į knygas, nes dar net nežino, ar jis jau rado laimę, nežino, kaip atrodo džiaugsmas.

Prabėgo pirmieji metai studijuojant žvynauodegių psicholigiją ir kvantinės biologijos teorijas.. Nekaip jautėsi Gu. Vis dar nerado džiaugsmo ir laimės.. Tačiau kuo daugiau Gu galvojo apie tai, tuo labiau jautėsi pririštas prie sistemos ir ilgėjosi nutrūktgalviškų figūrinio plaukimo valandėlių.. Galiausiai ryžosi.. Nutraukė grandines. Metė mokslus. Išvyko už Atlanto pakeliauti, paplaukioti, gal ten supras kas yra laimė.

apacia.JPG

Ir po vienerių kelionės metų Gu grįžo ir įstojo į figūrinio plaukimo mokyklą ir įgijęs figūrinio plaukimo diplomą tapo pirmas šio dalyko mokytojas visoje savo pelkėje. Su juo kartu džiaugėsi visi. Visi greit pamiršo, kaip liepdavo mokytis apie žvynauodegius kai jis dūkdavo pelkėje. Tačiau Gu aplinkinių nuomonė neberūpėjo, jis rado laimę ir suprato kaip atrodo džiaugsmas :)