Minčių akimirkos

Leidžiu paskutines vasaros dienas Amerikoje, tiksliau šiuo metu Čikagoje. Apsistojau 6 km nuo čikagos Centro, 24-tame daugiabučio aukšte, pas vieną iš Hospitality club narių. Prisipažinsiu - turiu priklausomybę nuo interneto. Ir šiandien leidausi į WiFi paieškas daugiabutyje. Rankose atverstas kompiuteris ir pirmyn. Liftu žemyn, aukštyn, ir ieškau unsecured wirelless connection. Šiek tiek pagooglinau, ir pasirodo, kad galima įsigyti patogesnius WiFi detektorius, Thinkgeek puslapyje pristatomas mažas, patogus, protingas WiFi detektorius, kurio kaina visai įkandama tik 50 dolerių. Jis ne tik parodo ryšio stirumą, bet ir WiFi apsaugos tipą, žinoma jei tokia yra Tačiau keliaudamas įsitikinau, kad paieškojus tikrai galima surasti neapsaugotus WiFi siųstuvus. Taip pat dažniausiai juose nebūna net pakeisti ir pagal nutylėjimą palikti prisijungimo duomenys. Visą vasarą Mineapolyje naudojausi kaimyno internetu Ir kartais kai internetas pradėdavo streikuoti, prisijungdavau prie WiFi stotelės, perkraudavau ir vėl viskas gražiausiai veikdavo bet šiandien man ir be WiFi ieškiklio pavyko surasti 30 aukšte kelis o kelis nemokamo WiFi taškus. Įsitaisiau gan nepatogiai koridoriuje ant kilimo, ir praeivių keistų žvilgsnių lydimas pasinėriau į internetinę erdvę Atrašiau laiškus, perskaičiau atsinaujinusius RSS, susiskambinau su Lietuvėle, kas labai pakėlė krentančią nuotaiką. Atrodo tiek nedaug reikėjo - ryšio su pasauliu
Ir pasiguosti šiandien šiek tiek norėčiau. Nemėgsta mano kompiuterio UBUNTU ir viskas. Vakar parsisiunčiau paskutinę versiją, šiandien įsirašiau, tikėjausi, gal pagaliau galėsiu kraustytis iš Win į Linux. Tačiau teko nusivilti.. kaip ir prieš pusę metų, ta pati problema. vos penkias minutes pasileidusi Ubuntu sustoja. Ir jokių gyvybės ženklų.. Perkraunu, ir vėl tas pats… taigi teko vėl prie Win prisėsti. O taip norėjau šiandieninį įrašą iš Linux parašyti..

Katik grįžau iš kelionės į šiaurinę minesotos dalį į miestelį/uostą Duluth. Jis įsikuręs prie didžiausio ežero pasaulyje (pagal užimamą plotą) Lake Superior. Ežeras tikrai įspūdingas. Atrodo, kaip jūra. (pasiilgau mylimos Baltijos…) Vanduo labai skaidrus, ir labai labai šaltas. Vidutinė temperatūra visus metus mažai kinta. Svyruoja apie 4 laipsnius. Ir šiandien net penkis kartus pasinėriau į šį šaltį (apie 10s kiekvieną kart ). Reikia pajusti, kaip nuo šalčio stingsta kojos, ir pasinėrus visam.. brrrr… prisiminus net šalta darosi, akių obuoliai šąla. O iššokus iš ežero, paplūdimio smėlis bado pėdas
Aplankėme gražiausias Duluth vietas. Rožių sodą (stipriai tos rožės kvepėjo, tačiau daug prie jų laiko nepraleidau.. nemėgstu rožių), ant kalno įsikūrusį bokštą “Enger Tower”, iš kurio visa miesto ir ežero panorama, kaip ant delno, ir dar daug daug, smulkių gražių vietovių. Diena buvo ilga, bet praskriejo nežmonišku greičiu..

Kelionėje daug diskutavome su Robin (mano menedžerė) apie mokymo, kalbos, kultūros skirtumus. Mėginau supažindinti su lietuvių sudėtingąja gramatika, ir kiek mes daug visko turime savo kalboje, tačiau net pats pasimečiau mėgindamas prisiminti pagrindines gramatikos taisykles.. nelabai linkęs į gramatiką aš. Pasakojau, kad mūsų žodžių skambesiai turi artimą ryšį gamtos veiksniams. Pvz. “Šniokščia upeliukas” balsių ir priebalsių skambesys tikrai primena upeliuko čiurlenimą aš myliu lietuvių kalbą! nes ji tokia sena, ir miela, ir kupina visko visko Taip pat paaiškėjo, kad amerikos vidurinėse mokyklose labai trūksta užklasinio lavinimo, ir, kad pasaulio istorijos jie mokosi mažai. Pagrindinius dalykus, pirmas, antras pasauliniai karai, šiek tiek kinijos, ir azijos istorijos, o nuo 10 klasės jie pradeda kalti Valžios sandarą, struktūrą ir veikimo principus. Radau panašų atitikmenį Lietuvoje - politologijos pamokos, tačiau jos perdėto dėmesio mokyklose nėra skiriama
Skiriasi kai kas šioj už atlantinėj šaly. Ir dar, jie turi labai kvailus matus viskam. Uncijos, galonai, coliai, pėdos.. Kaip džiaugiuosi, kad europa turi metrus, centimetrus, gramus, kilogramus, litrus. Gi pas mus viską labai galima paprastai suskaičiuoti. 100cm = 1m, 1000m = 1km, su litrais ir gramais viskas gi taip pat paprasta. Ir visi žino šiuos vienetus. tačiau amerikoje mėginau paklausinėti, kiek uncijų yra vienas galonas.. ir tik keli man atsakė, kad apie 64, ir tai jiems reikėdavo šiek tiek laiko, kad tai apskaičiuotų. o uncijos dar skaidomos į “puodelius (cups)” standartinis amerikietiškas puodelis mažas pepsi buteliukas yra 4 puodeliai ir tikrai sutikite su manimi, tai be proto painu. Tokia pat painiava ir su coliais ir pėdomis. Ir net nežinau, kodėl amerikiečiai prisigalvojo tokių “nesąmonių”, na žinoma norėjo būti nepriklausomi ir kitokie. Ir štai rezultatas, retas kuris gali versti vienus vienetus kitais.

Pastebėjau, kad visi šiek tiek atitolę nuo europos šiek tiek išprotėja, pasireiškia žmogiškas noras būti kitokiam, nei visi. Kad ir beveik kaimynai (lyginu pagal amerikos atstumus) britai, žinoma ne tik jie, turi prisigalvoję keistenybių. važinėja kita kelio puse
Ir štai keletas akimirkų iš kelionės

Viskas. Baigiau vasaros darbus Amerikoje. Liko tik kelios trumpos savaitės. Kelios dienos čia (mineapolyje) atsisveikinti su draugais, susirinkti pašto adresus, kad žinočiau kur kalėdinius atvirukus siųsti. Ir trumpa savaitė Čikagoje, važinėjant metro, vaikščiojant po rudenėjančius Čikagos parkus, ir vis ankščiau tamsėjančius skersgatvius. Ir po kelių savaičių, tokiu pat metu - būsiu virš Atlanto.. Ilgas skrydis laukia, tačiau toks jis malonus širdžiai bus. Džiūgaus širdis, kaip mažas vaikas bėgdamas mamai į glėbį.. Pasiilgau namų.. Pasiilgau Žaliuojančių akių.. šiltos mažos Lietuvėlės.

Šiandien po truputį pradėjau atsisveikinti.. Keistas jausmas. Net nežinau kaip apibūdinti. Be galo džiaugiuosi, kad greitai važiuosiu namo, tačiau ir čia palieku dalelę savęs. Et. ir visgi aš nemėgstu atsisveikinimų, kad ir kokie jie būtų. Susidraugavau su tikrai šauniais amerikiečiais, gaila, kad visų nepavyko nufotografuoti, todėl supažindinsiu ne su visais. Tačiau ne dabar.. Pradėjau kelias savaites truksiantį atsisveikinimą. Šiandien atsisveikinau su darbu.

Išlydėjo mane išsirikiavusios kanojos laukiau didelės žmonių grupės ryte, paruošiau valtis.

Taip pat palydėjau saulėlydy..

Jaučiuosi apsirgęs. Nė nuotaikos, nė ūpo. Liko trys dienos, ir pabaigsiu savo vasaros darbą Mineapolyje. Baigėsi vasaros sezonas, ir žmonės valčių nebesinuomoja. Kelias dienas praleisiu pakuodamasis daiktus, kelias planuoju skirti fotografijai. Po savaitės jau būsiu Čikagoje. Ten beveik savaitę praleisiu. Ką veiksiu? bibinėsiu ir metro važinėsiu , ir galiausiai 13 valandų skrydis namo.. į mielą mažą Vilnių. Pasiilgau labai. Keturi mėnesiai. Ilgas laiko tarpas. tačiau praturėjau daug patirties..

Teko kelias savaites padirbėti keliaujančiame atrakcionų parke.. sunkus ir kvailas darbas.. Jokių galimybių pažinti amerikietišką kultūrą. Mečiau. Iškeliavau į Mineapolį laimės ieškoti. Savaitę ieškojau darbo.. per šią savaitę kelis kartus pakeičiau gyvenamąją vietą. Susipažinau su draugiškais amerikiečiais. Susiradau darbą valčių nuomoje. Ir likusią vasaros dalį nuomavau valtis prie ežero. Pats geriausias vasaros darbas kokį tik galėjau įsivaizduoti. Prie vandens, su smagiais bendradarbiais, ir begale įdomių klientų. Ir dar daug daug.. Nuotaikai pakilus pasistengsiu smulkiau viską aprašyti. Nes kol atsiminimai šviežūs, noriu užfiksuoti, pasidalinti.. nes vėliau išblėsta.. viskas. Labanakt.

Saulėlydis Čikagoje. Savaitgalis kai keliavau į smagiausią vasaros koncertą.

Šiandien su Thomu (amerikietis pas kurį vasarai apsistojau) važiavome vakarieniauti pas jo 84 ketverių metų mamą. Nuostabiai praleidau vakarą Pajutau skirtumus kuo skiriasi Amerikietiška šeimos kultūra nuo Lietuviškos. Iš pradžių man atrodė, kad čia turi būti kultūrų maišalynė, gi subėgo čia gyventi žmonės iš įvairiausių pasaulio šalių. Sakykit ką norit, bet sėdėdamas ir valgydamas fazaną, sumedžiotą tik šios savaitės pradžioje, ir klausydamas pokalbio prie stalo jutau, kad žmonės čia laisvesni. Ne todėl, kad jiems laisvės daugiau valstybė ar tikėjimas duoda, bet jie patys savęs nevaržo. Keista bus grįžti, į Lietuvą, kur daugelis suvaržyti savo pačių nupintais pančiais, įsikibę į kvailus stereotipus..

Kada žmogus laisvas? - tada, kai jis patiki savo laisve. Amerikoje, žmonės pratę turėti savo namą, kiemą, garažą, sodelį, medį. Taip tai Amerikietiška svajonė, bet man ji graži.. gi daugiausia žmonių ir pradėjo plūsti į Ameriką kai jiems buvo pažadėta nemokama žemė. O žmonėms buvo pabodę karaliai Europoje, ir amžina vergystė už žemės sklypą. Na bet ką padarysi, kad istorija taip jau viską suklostė.. Bet vistiek myliu Europą, už jos vingiuotus keliukus, mažus miestelius, ir dar už labai daug ką.. Na bet šis įrašas apie mano vakarienę
Taigi susėdome prie stalo keturiese. Aš, Thomo mama, Thomas ir jo vaikystės draugas. Ant stalo puikavosi troškintas fazanas ryžiuose su keletu grybu, Virtas kukurūzas, kodėl Lietuvoje valgyti kukurūzus nėra populiaru? Jie labai skanūs. Taip pat pieno stiklinė ir žinoma vyno taurė Nors pienas ir vynas visai skanu kartu, bet tikriausiai mano pilvui nelabai patiko. Dabar dažnai turiu laiptais žemyn lakstyti.. Nepradėjome valgyti, kol Thomo mama nepasakė maldos. Pirmą kartą žegnojausi prieš valgį. Nežinau ar nuo to maistas skanesnis patapo, bet labai skaniai pasisotinau. Kukurūzų receptą išmokė ir mane. Grįžęs savo mažoje virtuvėlėje tikrai gaminsiu kukurūzą
Antroji vakarienės dalis - virškinimas, ir pokalbiai. Labai įdomiai vystėsi visų mūsų diskusija. Viskas prasidėjo analizuojant globalinę taršos problemą, ir kaip žmonėms nusispjaut ant gamtos.. ir kad reikia kuo greičiau pereiti prie bio kuro naudojimo automobiliuose. Pastebėjau, kad amerikoje labai populiari ši tema, tačiau niekas kaip nejuda stipriai iš vietos taip nejuda, o žinote kodėl? todėl, kad vyriausybė užsiėmusi Irako naftos reikalais, ir jiems šis klausimas dabar [iki..] . Kvaila kaip Amerikoje daug dalykų priklauso nuo vyriausybės.. Vėliau mūsų diskusija nukrypo prie medžioklės, prie ginklų (žinote, kad amerikoje turėti ginklą yra legalu, ir beveik visi amerikiečiai jį turi, thomo mama - ir ji revolverį turi). Pasakojo Thomas, kaip jo tėtis du karus pergyveno. Įdomu, kaip čia antro pasaulinio karo kvapas dar jaučiamas, daugelis žmonių kupini prisiminimų… Diskusija vystėsi toliau, peršokome į 70’s į hipių laikus. Ir kaip amerikiečiai jaunuoliai veržėsi į kariuomenę, nes ten buvo begalės laisvamanių, atsipalaidavusių merginų, kurios taip pat veržėsi į kariuomenę dėl vaikinų. Šį laikotarpį jie dar vadina “Sexual revolution”, kai šūkis “Make LOVE, not WAR” buvo tariamas dažniausiai. (Thomas pasakojo, kad visa jo bendraamžių karta, taip ir darė) Pašnekesius prie vakarienės stalo vainikavo juokas ir Thomo mamos pasakojimas, kaip ji su vyru iš namo vagis varė.

Jaučiuosi pasisėmęs patirties. Dar kartą pasidžiaugiau, kad mečiau darbą atrakcionų parke, ir iškeliavau į Miniapolį laimės ieškoti.. Laimės nesuradau, nes ją Vilniuje, Algirdo gatvėje palikau… tačiau patirties tikrai daug pasisėmiau.

P.S. įvedžiau googlėje “make love not war” ir man pirmu numeriu išmetė knygą “Make Love, Not War: The Sexual Revolution, an Unfettered History” Ir tikrai šis laikotarpis pakeitė amerikietišką kultūrą. Reikės šią knygą paskaityti. Susidomėjau.

Šiandien šiek tiek apie muziką. Nekuriu aš jos, ir didelis melomanas nesu. Tačiau norėčiau su jumis keliomis mintimis apie muziką pasidalinti.

Kas yra muzika? paprastas klausimas į kurį atsakymų tikriausiai tiek pat, kiek ir į klausimą - kas yra gyvenimas? Kiekvienam žodis “muzika” sukuria skirtingas asociacijas. Vieniems ji padeda atsipalaiduoti, kiti iš to gyvena. Aš save priskiriu prie tų kurie muzika gaivina pavargusias mintis. Muzikos, kaip meno, atmainų irgi begalybė.. gyva, orkestrinė, elektroninė, ir t.t.. Taip pat ir atlikėjų įvairiausių pasitaiko, vieni kuria dėl pinigų, dėl pripažinimo, treti sau. Bet visų svarbiausia manau, kad atlikėjas turi jausti malonumą kurdamas garsų meną. Nes šis menas, kaip ir kiti, turi savo aurą. Kartais gali net ją pajausti.. Man patinka atlikėjai, kurie neieško pripažinimo. Jie tiesiog kuria, ir viskas ateina savaime.

Šiandien, po darbo, keliese nutarėme pairstyti kanoją po naktinį ežerą. Viduryje ežero sustoję, gurkšnojome lietuvišką Švyturio Extra alų. (jo parsivežiau iš kelionės į Čikagą, apie ją papasakosiu kitą kart) Norėjau draugus amerikiečius pavaišinti tikru alumi ir man pavyko, jie liko sužavėti. Taigi, mums besiiriant atgalios, išgirdome instrumentinės muzikos garsus pakrantėje, ko tikrai nesitikėjome, nes nei jokių skelbimų apie naktinį gyvos muzikos koncertą, nei žmonės dirbantys pakrantėje nieko nekalbėjo. Paskubomis prirakinome kanojas, ir nuskubėjome prie užsidariusio restorano fasado, o ten trys vaikinukai (zounds.) Būgnininkas, klavišininkas, ir gitaristas. Pasirodo, jie dažnai, kur ne kur, susigalvoja, ir eina groti, tai galime pastebėti jų puslapyje pažiūrėjus video. Jei neklystu jie lengvą experimental indie groja.

Nuostabiausia, kad žiūrovų restorano fasade NEBUVO. Netoliese benamis po restorano konteinerius vakarienės ieškojo, ir vis kelis žmones trumpam pritraukdavo mįslingai naktyje sklindantys muzikos garsai. Prisėdome ir mes. Nemoku aprašyti, kaip neapsakomai jų grojama muzika skambėjo nakties tyloje. Matėsi, kad jie grodami mėgavosi tuom.. manau tai ir yra vienas iš svarbiausių dalykų muzikoje. Nesvarbu, kiek žiūrovų tavęs klauso, 1, 0, ar šimtas, muzikos atlikimas turi teikti malonumą.

Šie atlikėjai priminė man Čikagos metro matytus muzikantus. Jų muzika turi aurą. Nors tu skubi, požeminiu metro, skubėdamas iš vieno traukinio į kitą, tačiau ji paliečia tave.. sugriebia, ir bent minutei sustabdo..

Štai kelios šiandienos nuotraukos ir video. Kad ir kaip stengčiausi, tačiau neis perteikti jausmo, kurį jaučiau klausydamasis ir žiūrėdamas į juodą juodą ežero tamsą.

Video 1

Video 2

Keistos audros Amerikoje. Skiriasi klimatas. Ir uraganus, ir tornado jie čia turi. Deja nepavyko nė vieno man išvysti.. tačiau žaibų, milijoną prisižiūrėjau. Vos ne kiekvieną naktį gali juos išgirsti raižant padangę. Lietuvoje, jei žaibuoja, būtinai ir lyja. O čia, galima sekti lietui iš paskos taip dariau vieną naktį, kai pasileidau į žaibų medžioklę. Štai mano laimikis.

Amerikoniškas žaibas.

Taip pat, šią naktį šiek tiek žaidžiau su šviesa.

Pagaliau jaučiu, kad radau namus, kurių tiek ilgai ieškojau niekaip negalėjau susitupėti nei viename iš savo turėtų blogų.. ir net nežinau kodėl. Bet dabar jaučiu, kad šiandien yra paskutinis mano kraustymasis. Greitu metu tikiuosi perkelti kelis įdomesnius įrašus iš savo senų blogų, kurių yra net keletas. Deja jie mirė, net nepradėję vaikščioti. Apleidau juos. O blogas be įrašų - miręs blogas.

O minčių naujiems įrašams subrendusi jau ne viena